Sugrįžau

Na štai aš ir vėl čia..
Nerašiau čia, nes iš ties neturėjau ką pasakyti naujo...
Mano gyvenimas apsivertė šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampų:

• Padėjau tašką(nors ne aš viena padėjau, abiejų iniciatyva tai įvyko, nes viena būčiau nesugebėjusi) istorijoje su tuo vaikinu apie kurie esu rašiusi seniau ilgą istoriją.
• Draugas T.... atvirai pradėjo reikšti savo jausmus man, kurių jau iš ko iš ko, bet iš šito Kazanovos nesitikėjau.
• Supratau, kad su Vaikinu(tuo su kuriuo padėjau tašką ;D) nebuvau laiminga būdama kartu. Būdama atskirai nuo jo esu mažiau nervinga ir pan. To niekada nebūčiau supratusi šiaip.

Žinote, iš ties Vaikinas daug kartų kartojo, kad manęs nemyli, sakė netgi, tai, jog nekenčia. Aplinkiniai tikino, jog taip nėra ir tai mane ramino, aš juo netikėjau.
Tačiau vieną dieną pamačiau jų susirašinėjimą (nesvarbu iš kur). Cituoju:
"Myliu tave beproto, pasiilgau tavo bučinių ir tų romantiškų akimirkų su tavimi.Myliu labai."-tai rašė Jis.
"Ir aš tave mano kačiuk, myliu tave beprotiškai."-Panelė A jam taip atsakė.
Buvo dar žinučių, tačiau jų jau tiksliai nebepamenu.
Tai vat, po šito pasijaučiau kaip aplieta verdančiu vandeniu. Maniau, jog tai negali būti tiesa.
Negalėjau taip ramiai sėdėti, tad parašiau jam.
Jis tiegė, jog tarp jų nieko nėra, juokėsi ir t.t.
Galiausiai parašė: "Neturiu šitom pievom laiko;*. Išvažiuoju. Myliu. Bučkis. Iki.@"
Grįžo jis po kelių dienų ir vėl parašė, tik šį kart jau sakė, kad nemyli.
Po penkių minučių staiga viskas pasikeitė.
Jis:
"Esu tavim labai nusivylęs. Man gėda, kad tave myliu. Su malonumu pradėčiau tavęs nekęsti dabar."
Aš:
"Nemyli."
Jis:
"Myliu."
Aš:
"Pamirsk."
Jis:
"Neįmanoma."
Tuo viskas ir baigėsi, bet man pakanka žinoti, kad jis mane myli. Nesvarbu jau tos kitos panelės man, tegu kvaksi, bet jis myli mane.MANE.