Sugrįžau

Na štai aš ir vėl čia..
Nerašiau čia, nes iš ties neturėjau ką pasakyti naujo...
Mano gyvenimas apsivertė šimto aštuoniasdešimt laipsnių kampų:

• Padėjau tašką(nors ne aš viena padėjau, abiejų iniciatyva tai įvyko, nes viena būčiau nesugebėjusi) istorijoje su tuo vaikinu apie kurie esu rašiusi seniau ilgą istoriją.
• Draugas T.... atvirai pradėjo reikšti savo jausmus man, kurių jau iš ko iš ko, bet iš šito Kazanovos nesitikėjau.
• Supratau, kad su Vaikinu(tuo su kuriuo padėjau tašką ;D) nebuvau laiminga būdama kartu. Būdama atskirai nuo jo esu mažiau nervinga ir pan. To niekada nebūčiau supratusi šiaip.

Žinote, iš ties Vaikinas daug kartų kartojo, kad manęs nemyli, sakė netgi, tai, jog nekenčia. Aplinkiniai tikino, jog taip nėra ir tai mane ramino, aš juo netikėjau.
Tačiau vieną dieną pamačiau jų susirašinėjimą (nesvarbu iš kur). Cituoju:
"Myliu tave beproto, pasiilgau tavo bučinių ir tų romantiškų akimirkų su tavimi.Myliu labai."-tai rašė Jis.
"Ir aš tave mano kačiuk, myliu tave beprotiškai."-Panelė A jam taip atsakė.
Buvo dar žinučių, tačiau jų jau tiksliai nebepamenu.
Tai vat, po šito pasijaučiau kaip aplieta verdančiu vandeniu. Maniau, jog tai negali būti tiesa.
Negalėjau taip ramiai sėdėti, tad parašiau jam.
Jis tiegė, jog tarp jų nieko nėra, juokėsi ir t.t.
Galiausiai parašė: "Neturiu šitom pievom laiko;*. Išvažiuoju. Myliu. Bučkis. Iki.@"
Grįžo jis po kelių dienų ir vėl parašė, tik šį kart jau sakė, kad nemyli.
Po penkių minučių staiga viskas pasikeitė.
Jis:
"Esu tavim labai nusivylęs. Man gėda, kad tave myliu. Su malonumu pradėčiau tavęs nekęsti dabar."
Aš:
"Nemyli."
Jis:
"Myliu."
Aš:
"Pamirsk."
Jis:
"Neįmanoma."
Tuo viskas ir baigėsi, bet man pakanka žinoti, kad jis mane myli. Nesvarbu jau tos kitos panelės man, tegu kvaksi, bet jis myli mane.MANE.

Ir jis išvažiavo...
Išvažiavo net neatsisveikinęs, tenorėjau pamatyti dar kart, galbūt pagaliau paskutinį kart, jo suknistą snukelį, bet taip ir nepamačiau...
Praėjo dvi dienos kai jis iįvažiavo ir aš:

• suprantu, kad tas suskis tapo mano gyvenimo dalis
• kad man jo supistai reikia
• reikia jo viso, viso...
• vos išgirdusi jo vardą mane nukrato šiurpas(tai pavadinti galima elektra)
• jaučiuosi supistai vienišai

MAN JO REIKIA !!!
Kad ir kaip bandau tikinti save, kad pofik man ant jo, galvoje sukasi minti: KUR TU?
KAIP TU?AR GRISI?
Ir po truputį baigiu išprotėti...!
Mergaitė

Galiu

O kitas įvykis...

Mano draugas T****...

Geras vaikas, nors koks ten iš Jo ir vaikas...Visas vyras jau.: D

Tai vat sugalvojau paerzinti ir rašau: "Myliu Tave *" 

Jis: " Ir aš tave"

Aš: "Aš rimtai."

Jis: Kaip suprast?"

Aš: "Nieko"

Jis: "Sakyk nu"

Aš " nieko, nieko. Pamiršk."

Jis: "Tu mane myli kaip draugą ar kaip vaikiną?"

Aš: " Vaikiną"

Jis: " Manau čia tik prisirišimas"

Aš: "Durniau tu...: D"

Jis: "Ką?"

Aš : "Juokauju gi aš"

Jis: "Tikrai?"

Aš: "Taip, o ką?"

Jis: "Nieko"

Aš: "Nustebinau?"

Jis: "Taip, nes tai neįmanoma, tu niekada nežiūrėsi į mane kaip į vaikiną"

Aš : "Žiūrėčiau, tačiau neidžiu sau to, nes tu niekada nepagalvotum apie mane kaip panelę, visuomet tau būsiu tik draugė, Niekad nepamiltum"

Jis: "O galėčiau pamilti"

Galiu, jei nori mylėt tave, bet šiaip tai ne... : D

Oh T*** : D

Mergaite

Mirk, prašau...

Nerašiau čia vos vieną dieną.
Tačiau per tą vieną dieną tiek daug įvyko....
Vėl pasireiškė Jis...
Šį kart rašo: Sugadinau Panelei gyvenimą, tad truputį pagadint ir tau užsinorėjau xD"
Iš tiesų tenorėjau gauti ramybę...Ramybę nuo Jo ir nuo Jo suknistų žaidimų...
Norėjau, kad Jis dingtų...
Man net pačiai baisu pasidarė, bet supratau, jog mieliau man būtų gyventi, jei Jis numirtų...
Taip, taip...
Juk niekada Jo daugiau nepamatyčiau...
Iš pradžių būtų sunku...
Bet aš iš tiesų noriu, kad Jis numirtų...

Mergaitė

Egzistencijos atspindys

Po vakar pokalbio su Panele supratau, kad ir man taip būna...

Ir man atrodo, kad netgi dabar po truputį krentu į tą liūna...

Iš ties, atrodo, jog manęs nieks nepastebi...

Kad esu tik egzistencija, tačiau ne žmogus...

Žinoma būna dienų kai visiems staiga manęs reikia, bet šiuo metu jaučiu, kad tik tyliai ramei degraduoju...

Kyla tokios mintys, jog norėtųsi išvažiuoti...

Kur??

Na...

Net nežinau konkrečiai, tačiau toli.

Pabrėžtinai TOLI.

Ten kur niekas, absoliučiai niekas manęs nepažinotų...

Norėtųsi susikurti savo gyvenimą iš naujo...

Susirasti naujus draugus...

Kad mane suptų nauji veidai...

Nes viskas čia jau taip pabodo...

Viskas, apsritai VISKAS primena Jį...

Kiekviena smulkmena primena Jį...

Vis dar užmiegu mintyse tardama Jo vardą, nes tai man padeda nurimti.

Mergaitė

Nesuprantu jūsų

Iš ties nesuprantu kas Tau darosi?

Vėl man rašai, nors sakei, kad nerašysi daugiau niekada. NIEKADA!

Antrą dieną po išsiskyrimo sulaukiu tos pačios žinutės:"Kaip Tu?"

Nuo kada žmonėms rūpi kaip aš kankinuosi?

O dar po to atsiprašo, kad man rašo, bet be jokios gėdos rašo toliau.

Dohhh...

Nesuprasiu Jūsų..

Mergaitė.

Visko trapumas

Kartais man šauna kvailos sapalionės į galvą, kurias reikia užrašinėti.

Šį kart pagalvojau apie Pasaulį. Apie žmogaus gyvenimą.

Juk visa tai taip laikina.

Žmogaus gyvenimas taip pat laikinas.

Mes kaip žaisliukai, kurių likimą kažkas tampo už virvelių.

Nežinau, kodėl, tačiau kai buvau mažesnė aš svajojau turėti, tą tokį daiktą, kuris net nežinau kaip pavadinatas.

Tas, kurį mes pakratome ir atrodo, jog viduje sninga.

Man kaip vaikui tai buvo nuostabus vaizdas.

Ir nežinau, kodėl toks paprastas daiktas taip žavėjo mane.

Ir kai šaltą žiemos vakarą pradeda snigti didelėmis snaigėmis visuomet pagalvoju...

Galbūt aš gyvenu tame žaisle...

Galbūt kažkas stebi mane apvertęs jį ir vėl pastatęs.

Stebi tą nuostabų vaizdą kaip krenta snaigės.

Galbūt toks trapus ir mažas yra šis Pasaulis, kurį kažkas stebi ir mėgaujasi tuo...

Meile-tai skausmas.

Jis...

Atsirado mano gyvenime tada kai viskas buvo taip šviesu, lengva, gražu..

Buvo vasara...

Gražus metų laikas, nuotaika taip pat puiki.

Staiga sulaukiau žinutės į telefoną.

Tai buvo paprastas žodis "Labas", tačiau aš nesupratau, kas gi čia rašo.

Atrašiau jam, paklausdama, kad gi man rašo.

Jis ilgai maivėsi, tačiau galiausiai pasakė, jog tai tas pats Vaikinas, su kuriuo susipažinome per vakarėlį.

Po kelių dienų jis pakvietė susitikti prie Sireikiškių parko.

Galvojau su juo tikrai nesusitikti, bet po ilgų dvejonių vis dėl to nusprendžiau nueiti.

Eidama siauru šaligatviu iš kart atpažinau Jį stovintį prie parko.

Po to susitikimo mes dar daug kartų buvome kartu, tačiau vieną dieną...

Jis pasakė, jog visa tai išaugo daugiau nei į draugystę...

Jis jaučia simpatiją...

Ne, ne...

Tai buvo daugiau nei simpatija...

Ir neslėpsiu, jaučiau tą patį, bet Jam to nesakiau...

Pasakiau tik po kiek laiko...

Ir net nežinau kaip, tačiau mes tapome įsimylėjaliai...

Praleisdavome vis daugiau laiko kartu.

Tačiau...

Vieną dieną gatvėje sutikau jo buvusią panelę...

Ji sakė, jog Jis ir toliau sako Jai, jog Ją myli, jog jie kartu ir t.t.

Aš kaip naivi maža mergaitė tuo patikėjau.

Atstūmiau Jį, išvadinau visais žodžiais...

Po to mes nebendravome ilgai...

Gal kokius metus.

Bet po tų ilgų metų jaučiau, jog man reikia tik Jo.

Nieko daugiau.

Parašiau Jam žinutę.

Ir mano didžiausiai nuostabai Jis atrašė.

Jis bendravo taip šiltai, atrodė, jog Jis net nepameną, jog aš Jį apvariau taip.

Jis man paaiškino, jog ta Panelė melavo, jog tarp jų nieko nebuvau daugiau.

Ir mes vėl pradejome viską iš naujo.

Iš pradžių viskas buvo tobula...

Bet vėliau vis daugėjo pykčių...

Ir dabar kai žinau, jog Jis mane tikrai myli, o aš Jį taip pat laaaabai myliu, po truputį Jį prarandu.

Prarandu visam laikui...

Matyt teks pasukti skirtingais keliais ir keliauti toliau gyvenimu...

Trumpam užgesinti džiaugsmo šviesą savo gyvenime, nes buvau per daug laiminga...

(Vardų nenoriu minėti)

Sveiki

Sveiki!

Taigi, prisiskaičiusi draugų, pažįstamų, nepažįtamų žmonių blog'ų sumaniau susikurti savąjį.

Iš ties, net nežinau ką čia rašysiu...

Galovoju: "Nesu tokia gabi, kad sugebėčiau ką nors protingo parašyti, kad kam nors būtų įdomu skaityti".

Na bet nusprendžiau bandyti.

Tad nesmerkite manęs.

Aš stengsiuosi.

Jūsų,

Mergaitė

(blush)