Kartais man šauna kvailos sapalionės į galvą, kurias reikia užrašinėti.
Šį kart pagalvojau apie Pasaulį. Apie žmogaus gyvenimą.
Juk visa tai taip laikina.
Žmogaus gyvenimas taip pat laikinas.
Mes kaip žaisliukai, kurių likimą kažkas tampo už virvelių.
Nežinau, kodėl, tačiau kai buvau mažesnė aš svajojau turėti, tą tokį daiktą, kuris net nežinau kaip pavadinatas.
Tas, kurį mes pakratome ir atrodo, jog viduje sninga.
Man kaip vaikui tai buvo nuostabus vaizdas.
Ir nežinau, kodėl toks paprastas daiktas taip žavėjo mane.
Ir kai šaltą žiemos vakarą pradeda snigti didelėmis snaigėmis visuomet pagalvoju...
Galbūt aš gyvenu tame žaisle...
Galbūt kažkas stebi mane apvertęs jį ir vėl pastatęs.
Stebi tą nuostabų vaizdą kaip krenta snaigės.
Galbūt toks trapus ir mažas yra šis Pasaulis, kurį kažkas stebi ir mėgaujasi tuo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą