Meile-tai skausmas.

Jis...

Atsirado mano gyvenime tada kai viskas buvo taip šviesu, lengva, gražu..

Buvo vasara...

Gražus metų laikas, nuotaika taip pat puiki.

Staiga sulaukiau žinutės į telefoną.

Tai buvo paprastas žodis "Labas", tačiau aš nesupratau, kas gi čia rašo.

Atrašiau jam, paklausdama, kad gi man rašo.

Jis ilgai maivėsi, tačiau galiausiai pasakė, jog tai tas pats Vaikinas, su kuriuo susipažinome per vakarėlį.

Po kelių dienų jis pakvietė susitikti prie Sireikiškių parko.

Galvojau su juo tikrai nesusitikti, bet po ilgų dvejonių vis dėl to nusprendžiau nueiti.

Eidama siauru šaligatviu iš kart atpažinau Jį stovintį prie parko.

Po to susitikimo mes dar daug kartų buvome kartu, tačiau vieną dieną...

Jis pasakė, jog visa tai išaugo daugiau nei į draugystę...

Jis jaučia simpatiją...

Ne, ne...

Tai buvo daugiau nei simpatija...

Ir neslėpsiu, jaučiau tą patį, bet Jam to nesakiau...

Pasakiau tik po kiek laiko...

Ir net nežinau kaip, tačiau mes tapome įsimylėjaliai...

Praleisdavome vis daugiau laiko kartu.

Tačiau...

Vieną dieną gatvėje sutikau jo buvusią panelę...

Ji sakė, jog Jis ir toliau sako Jai, jog Ją myli, jog jie kartu ir t.t.

Aš kaip naivi maža mergaitė tuo patikėjau.

Atstūmiau Jį, išvadinau visais žodžiais...

Po to mes nebendravome ilgai...

Gal kokius metus.

Bet po tų ilgų metų jaučiau, jog man reikia tik Jo.

Nieko daugiau.

Parašiau Jam žinutę.

Ir mano didžiausiai nuostabai Jis atrašė.

Jis bendravo taip šiltai, atrodė, jog Jis net nepameną, jog aš Jį apvariau taip.

Jis man paaiškino, jog ta Panelė melavo, jog tarp jų nieko nebuvau daugiau.

Ir mes vėl pradejome viską iš naujo.

Iš pradžių viskas buvo tobula...

Bet vėliau vis daugėjo pykčių...

Ir dabar kai žinau, jog Jis mane tikrai myli, o aš Jį taip pat laaaabai myliu, po truputį Jį prarandu.

Prarandu visam laikui...

Matyt teks pasukti skirtingais keliais ir keliauti toliau gyvenimu...

Trumpam užgesinti džiaugsmo šviesą savo gyvenime, nes buvau per daug laiminga...

(Vardų nenoriu minėti)